…Ji turi savo mažytę šventovę – nediduką kambarėlį, kuriame lyg nuolat papildomame muziejuje saugoma ir puoselėjama tai, kas jai brangu – buvo, yra ir bus. Devintą dešimtį einanti moteris nuo pat ankstyvos jaunystės iki dabar ištikima savo didžiausioms vertybėms: tautiškumo jausmui ir giliam pamaldumui (ne veltui jai toks artimas siela poetas B. Brazdžionis, kurio kūryboje Dievas ir Tėvynė – esminiai kertiniai akmenys), tad jos mažytėje šventovėje atsidavimas šioms vertybėms pirmiausiai išreiškiamas per jos didįjį pomėgį – rankdarbius, kurių įvairovė išties nemaža.
Vilkaviškietė Anelė Izabelė MAČIOKIENĖ (g. 1934 m.) pelnytai tituluotina auksaranke: floristikos paveikslai, įvairiomis technikomis atliekami mezginiai, dailūs darbeliai „iš nieko“ žavi moters kruopštumu, kantrybe, meninėmis idėjomis bei jų įgyvendinimu. Kita vertus, rankdarbiai jai, perėjusiai dėl savo vertybių ugnį ir vandenį, dabar paguoda, atrama, palaikymas ir… saviraiška, peržengianti įprasto pomėgio ribas.
Nuo partizanų ryšininkės iki… politinės kalinės
Anelė Izabelė Kailiūtė-Mačiokienė (g. 1934-10-02) kilusi iš Dobrovolės kaimo (Gižų sen. Vilkaviškio raj.). Šeimoje augo penki broliai ir ji – vienintelė jų sesuo. Po karo teko gyventi pas kaimynus, nes gimtieji namai, siaučiant karo audrai, supleškėjo padegti iš lėktuvo. Pokario metais ateidavo partizanai iš miško. Anelė, vos 12 m. paauglė, jau įsitraukusi į partizaninio judėjimo veiklą: saugodavo partizanų kelius, buvo jų ryšininkė. Mokydamasi Gižų 5 klasėje, jau platino „Laisvės žvalgą“, „Partizaną“, klijavo ant mokyklos sienų atsišaukimus, visa esybe ir darbais šaukdama laisvę Lietuvai. Gižuose Anelė baigė 8 progimnazijos klases, tačiau tolesnis jos gyvenimas kelias žymimas kančios linija.
1951 m. šešiolikmetę Anelę, atvykusią su reikalais į Marijampolę, seka saugumiečiai. Ne tik seka: sučiumpa, užmeta brezentą ant galvos, įgrūda į „viliuką“ ir – į saugumą. Tardymas, mušimas Vilkaviškyje trunka net 18 parų. Po to – Marijampolės kalėjimas ir 7 mėnesiai tardymo, kuriam pasibaigus – nuosprendis. Karinis tribunolas Anelę nuteisia 25 metams katorgos. Bausmę atlieka Mordovos 385/6 lageryje, kur tampa kaline be vardo – Nr.R-791, nuo 1951-11-17 iki 1955-08-04. Kai mirė Stalinas, pripažinta, jog Anelė nekaltai nuteista.
Patirti vargai gyvenimo džiaugsmo neužgesino
Lageryje praleisti metai neigiamai atsiliepė sveikatai (dar jaunai Anelei skiriama II invalidumo grupė dėl reumato, astmos, sutrikusio kraujospūdžio, sunkiai dirbančių abiejų širdies vožtuvų). Vis tik ji nepasiduoda: grįžusi tėvynėn, į gyvenimą kabinasi iš visų jėgų. Pirmiausiai baigia vakarinę Vilkaviškio vidurinę mokyklą, po to dvejus metus lanko medicinos seserų kursus, po kurių – darbas pagal pasirinktą specialybę. Visą gyvenimą iki pensijos (28 metus) Anelė dirbo Vilkaviškio ligoninės naujagimių skyriuje sesele.
Lietuvos nepriklausomybės dvelksmas pripildo moters sielą naujų vilčių. Ji nuoširdžiai džiaugiasi atgimimu, aktyviai įsijungia į jo judėjimą (Vilniuje, prie Seimo rūmų įsimintiną, 1991 m. sausį naktimis budi, „Baltijos kely“ stovi (antrą kartą – 10 m. proga), visose tautinėse šventėse bei renginiuose dalyvauja pasipuošusi savo siūtais tautiniais drabužiais.
A. Mačiokienė iki šiolei – Vilkaviškio politinių kalinių sąjungos narė, kol leido sveikata, priklausė politinių kalinių ir tremtinių chorui, dainavo invalidų sąjungos ansamblyje, kuriam ir himną sukūrė. Anelė – dainingos giminės atstovė, pati nuo mažens ne tik dainavusi, bet ir rinkusi dainas. Labai daug dainų moteris moka, o užrašiusi net per 250! Iki šiol labai judri, gyvybinga, vienoj vietoj nepasėdinti, labai religinga (bažnyčioje kas savaitę lankosi), Vilkaviškio katedrai netgi „Maldą už tėvynę“ sukūrusi!
Įgimtas politiškumo jausmas, nors jokiai partijai niekada ir nepriklausė („Partijos neteisingos, – sako ji. – Net konservatoriai, kuriuos iki šiol dėl lietuvybės palaikau, ne taip daro, kaip turėtų daryti…“), lėmė, jog A. Mačiokienė 7 metus dirbo rinkimų komisijoje (apie 70 m. jai buvo, kai pradėjo ten dirbti).
Rankdarbiai – ir pomėgis, ir didžioji saviraiška
„Dabar į mus kaip į šunis žiūri…“ – neslepia kartėlio buvusi politinė kalinė A. Mačiokienė. Ir tai – ne viskuo nepatenkinto senjoro skundas: tai žmogaus, praėjusio išties labai sudėtingą gyvenimo kelią, atodūsis – ne dėl to, kad niekas „ačiū“ nepasakė už aukojimąsi Lietuvos labui nuo pat paauglystės, dėl to, kad dabar… visai baisu. „Kas čia per Lietuva? – retoriškai klausia moteris. – Teisybės nėra… Mes kovojome, kad būtų žmogiška Lietuva“. Ir lyg tarp kitko prasitaria: sunkiai išgyvena, nors dirbusi visą gyvenimą sąžiningai, svarbiausia, jog trūksta pinigų rankdarbių medžiagoms: garbaus amžiaus moteriai būtent jos rankų kūriniai šiuo metu yra didysis gyvenimo variklis dabar, kai viskas, rodos, išgyventa, iškentėta…
Į rankdarbius moteris paniro jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. „Atvargau, atkentėjau, – sako ji, – tad dabar lieka tai, kas širdį džiugina“. O jos širdį džiugina kūryba: mezginiai virbalais, vąšeliu, adata atliekami nėriniai, apskritai visokiausi dailūs rankdarbiai. Abi dukros savo gyvenimus turi, A. Mačiokienė sulaukusi jau dviejų anūkių, net ir dviejų proanūkių, 17 m., kai našlė, tad rankdarbiai jai – jos didžioji saviraiška. Servetėlės, staltiesės, kojinės, megztukai, nėriniai adata, paveikslai iš vasarą sudžiovintų gėlių, žolynų (žaliavos – pilnos palėpės), kurių rėmai – taip pat jos rankų darbas. Iš popieriaus pagaminti kryžiai, dėžutės, įvairiausios kompozicijos su karoliukais, žolynais, kankorėžiais, gėlėmis stebina moters fantazija, įgimtu harmonijos ir grožio pajautimu. Pradžioje minėtas atskiras kambarys – lietuviškas kampelis-muziejus, kuriame rankdarbiai rankdarbiai rankdarbiai… Ir nors A. Mačiokienė guodžiasi, jog dabar jos rankos jau ne tokios, gera žiūrėti į jos švytinčias akis, kai ji rankose laiko adatą, kai mikliai tarp pirštų nardantis siūlas dėliojasi į naują kompoziciją, tuoj tuoj virsiančia voratinklio plonumo dailia staltiesėle…
Laima GRIGAITYTĖ
P. S. Skaitytojams pateikiame ir A. Mačiokienės sukurtą eilėraštį, kuriame – tai, kuo ji tikėjo ir tiki visą gyvenimą.
Malda už tėvynę
Žiūriu į apšviestą altorių
Aš katedroje vakare,
Matau, kaip sunku tau, tėvyne,
Ir aš meldžiuosi už tave.
Matau, kaip Kristaus kraujas laša
Iš rankų, perpjautų vinim.
Mano širdis tarsi jo klausia:
– Kas bus, tėvyne, su tavim?
Niokoja dar ir šiandien tave
Ir iš Rytų, ir viduje,
Todėl suklupusi meldžiuosi,
Brangi tėvyne, už tave.
Taip tyliai tyliai vargonai rauda
Lyg vaikas, nuskriaustas kitų.
Mano širdis kartoja maldą,
Kad tik laiminga būtum tu.
Anelė MAČIOKIENĖ
man tokios moterys visada asocijuojasi lyg rankose pas jas yra norėtųsi nepamesti tokios autentikos ir šiuolaikinėje aplinkoje nepamesti tokio amato
nuostabi kūryba, šaunuolė moteris. belieka pasidžiaugti ir palaikyti vietinius kūrėjus, kurie nebijo reikšti savęs. jei tik turiu progą, perku autentiškus dirbinius
kaip smagu skaityti, kad gabių žmonių yra ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose. šaunuoliai, taip ir toliau.
Talentas ir ištvermė-varomoji jėga gyventi…
Galėtume visi pasimokyti kaip gyventi prasmingą gyvenimą.
Žaviuosi Jumis,Anele.