…Čia verda gyvenimas, čia istorija žengia koja kojon kartu su šiandiena. Čia – Jono Basanavičiaus gimtinė, esanti Ožkabalių kaime, Vilkaviškio raj., viena iš autentiškiausių ir kartu šiuolaikiškiausių sodybų, kurios kultūrinės vietos istorinė vertė siejasi su viso krašto tradicijų puoselėjimu. Tai vieta, kurioje susipina J. Basanavičiaus istorinė praeitis, tradicijų saugojimas, kultūrinė ir edukacinė veikla. Graži ir poetiška sodybos aplinka patraukliai atrodo kiekvienam lankytojui, o sklandantis po sodybą gilių, surinktų garsiajame Basanavičynės ąžuolyne, kavos aromatas sužadina nuostabiausius kavos gurmanų potyrius. Ir tai – tik maža dalis to, dėl ko ši vieta – traukos objektas ištisus metus.
„Neiname į gausą, o einame labiau į kokybę“, – sako muziejaus, Jono Basanavičiaus gimtinės, direktorė Rūta Vasiliauskienė, atskleisdama pagrindinį J. Basanavičiaus gimtinėje esančio muziejaus kolektyvo, gyvuojančio nuo 2006 m., tikslą – kokybiškus renginius ir reginius. Kiekvienas, apsilankęs šiame muziejuje, išvyksta su neišdildomais įspūdžiais. Tai vieta, kurioje, kaip minėta, saugomos senosios tradicijos, degustuojama gilių kava, pagal senuosius papročius supažindinama su ano meto mergvakario tradicijomis, suvalkietiška veseilia, krikštynomis. Šiame muziejuje per metus susiburia ne vienas tūkstantis lankytojų ir tai tik mažytė dalelė šio muziejaus veiklos. Užsiėmimų ir renginių kokybė džiugina ne vieną lankytoją, kuris gali pasidžiaugti edukacinėmis programomis, kultūriniais renginiais, kurie pritaikyti prie skirtingo amžiaus, įvairaus požiūrio ir ne vien besidominčių etnokultūra žmonių grupių.
Jono Basanavičiaus gimtinė praeityje ir dabar
Jono Basanavičiaus gimtasis Ožkabalių kaimas yra įsikūręs Bartninkų parapijoje, tai viena iš pačių seniausių Sūduvos krašto vietovių. Manoma, kad Ožkabaliai atsirado XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje. Pats J. Basanavičius, rinkdamas duomenis iš Bartninkų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios metrikų knygų, atrado, kad pirmą kartą Basanavičių pavardė paminėta 1694 metais. Tuo metu J. Basanavičiaus senoliai buvo labai turtingi ūkininkai: turėjo 90–100 margų (~60 ha) laukus, laikė aštuonetą arklių, o tai tais laikai buvo retenybė. Savo autobiografijoje J. Basanavičius rašė, kad gyvenamasis Basanavičių namas buvo pastatytas 1832 metais. Didžiulį kiemą iš keturių pusių supo medinė gyvenamoji stuba, didelis senos architektūros kluonas su erdviomis palėpėmis, medinė dviejų dalių klėtis, du dideli tvartai baltomis plūkto molio sienomis. Nuošaliau stovėjo molinė aliejinė, dar atokiau medinė jauja linams džiovinti. Iš pradžių visi pastatai buvo dengti šiaudais, vėliau ūkiniai pastatai perdengti medinėmis skiedromis. Tokie pirmieji praeities žingsniai buvo matomi anais laikais, šią gražią ir poetišką apylinkę laikui bėgant pakeitė įsikūręs muziejus, kuris išsaugojo iki šių dienų buvusias tradicijas.
Muziejuje atkurta ne vien buvusi dr. J. Basanavičiaus gyvenamoji aplinka, sodybos vaizdas, tačiau išsaugotos ir senosios tradicijos.
Kulinarinio Basanavičynės kulinarinio paveldo „vinis“ – gilių kava
Su tradicijomis glaudžiais susijęs kulinarinis paveldas, tad nenuostabu, kad muziejuje lankytojai gali paragauti net 4 rūšių gilių kavos (tai tampa iššūkiu, nes norint pririnkti reikiamą kiekį gilių turi įsitraukti visas muziejaus kolektyvas). Nuo pirmųjų gilių rinkimo iki garuojančio kavos puodelio praeina ilgas ruošimo tarpas. Kiekviena gilė kruopščiai išgvildenama ir ruošiama virti. Po ilgo gaminimo proceso kiekvienas apsilankęs gali pasimėgauti kava, kuri gaminta pagal senąsias tradicijas. Muziejaus direktorė minėjo, kad gilių kava iš pradžių buvo tik degustuojama, tačiau po kiek laiko ji peraugo į visai rimtą edukacinę programą. Norint dar labiau sugrįžti prie ano meto tradicijų, prie kavos puodelio duodami užkandžiai, kurie atspindi senų laikų duodamus užkandžius: baltas sūris, džiovinti obuoliai, riešutai, obuolių sūris, meduolis ar sausainis. Tokie užkandžiai ir gėrimai tarsi sugrąžina tave trumpam į senolių gyvenimo būdą.
Norintys patys pasigaminti gilių kavą, turėtų vadovautis šiuo patikrintu receptu:
Pirmiausia reikia nepatingėti ir prisirinkti norimą kiekį gilių, o tuomet jas vieną po kitos gvildenti ir išdžiovinti. Kai jos jau būna išdžiūvusios, reikia gerai perplauti, užkaisti pieną ir virti 3 valandas, kad gilės gerai išbrinktų. Po to giles reikia sumalti per mėsmalę ir visą masę dėti į orkaitę džiovinimui. Kai apdžiūna, reikia palaukti, kol truputį jos apskrus. Na, ir paskutinis proceso žingsnis – sumalti paskrudintas giles kavamale. Norint skanauti kavą, reikia įpilti pieno ir virti sumaltas kavamale giles, tačiau jokiu būdu neužplikyti verdančiu vandeniu. Geriausia proporcija puodeliui yra šaukštelis norimos kavos kiekio, visa tai užpilama pienu, leidžiama kiek pavirti ir jau galima degustuoti.
Sodyboje yra krosnis, kuri naudojama edukacinių programų metu. Šiais metais pradėti kepti riestainiai. Duodamas gabalėlis tešlos, ir patys edukacijos dalyviai gali pasidaryti riestainį, tuomet šaunama į krosnį ir ragaujama. Prie riestainių duodama ir žolelių arbata, kuri būna surinkta paties muziejaus kolektyvo. Žinoma, krosnyje kepami ne vien riestainiai: kelis kartus per metus savo renginių svečiams darbuotojai iškepa senovinį kugelį.
Čia gyvos ir senosios vestuvių, krikštynų tradicijos
Muziejuje pristatomas kelios edukacinės programos, kurios yra skirtos šeimos tradicijoms: mergvakaris, krikštynos, suvalkietiška veseilia. Jos vyksta realiai ir tik pagal suvalkietiškas tradicijas. Per mergvakarį būsimoji nuotaka supažindinama su senųjų vestuvių pradinio etapo – vakarynų – papročiais. Iš pradžių vyksta vyriausios pamergės rinkimai, o kiek vėliau nuotaka atsisveikina su rūtų darželiu, pinamas rūtų vainikėlis, ji apdainuojama, apdovanojama ir pašokdinama. Suvalkietiškų veseilių metu jaunavedžiai supažindinami su senųjų suvalkietiškų vestuvių papročiais ir patys patiria ano meto vestuvių išbandymus. Jie tikrina vienas kito sumanumą, išsiaiškina, kokia ateitis jų laukia. Krikštynos vyksta senojoje suvalkiečio sodyboje, ten susirinkę svečiai patys tampa tradicinių krikštynų dalyviais: spėja būsimą šeimos nario gyvenimą, aiškinasi jo vardo reikšmę, išbando krikšto tėvus, primena jų pareigas. Dalyvauja etnografinis ansamblis, kuris visus supažindina su Suvalkijos regionui būdingu krikštynų folkloru.
Šias edukacines programas ruošia muziejininkės, kurios yra baigusios etnologijos studijas. Žinoma, pagal pageidavimus, programose dalyvauja folkloro kolektyvas (paprastai tokiais atvejais kviečiamas Gražiškių „Gražupio“ folkloro ansamblis).
Greta kultūros ir edukacijos rūpinamasi ir buitimi
Muziejaus kolektyvas puoselėja pačius įvairiausius renginius, į kuriuos susirenka skirtingo amžiaus žmonės. Tai traukos vieta, kuri saugo prisiminimus apie mūsų patriarcho Basanavičiaus gyvenimo pradžią ir jo prasmingą kelią. Tik ten galima pajausti išsaugotą patriarcho gimtinės vaizdą, išvysti besiplečiantį muziejaus vaizdą. Visas muziejaus kolektyvas – 10 žmonių, kurie draugiškai susigyvenę ir kuria įsimintinus renginius, vykstančius kasmet. Tačiau būtina nepamiršti greta kultūrinės ir edukacinės muziejaus veiklos gana įprastų buitinių dalykų: ąžuolyno priežiūros, gilių ir vaistažolių rinkimo, užkandžių ruošimo. Muziejaus plotas siekia net 68 ha, o pats ąžuolynas siekia iki 40 ha ploto. Tad nenuostabu, kad prie renginių maratono prisideda ir elementarūs tvarkos palaikymo darbai. Už švarą yra atsakingas prižiūrėtojas, tačiau kartais pagalbos prašoma ir iš seniūnijos. Kartais sunku įsivaizduoti, kaip tokia mažytė bendruomenė sugeba suderinti kultūrinę ir buitinę veiklą.
Edukacinės Basanavičynės programos – ištisus metus
Kiekvieni metai Basanavičiaus gimtinėje įprasminti pačiais įvairiausiais kultūriniais renginiais, edukacinėmis programomis. Vyksta nenutrūkstama veikla, kuri trunka ištisus metus. Kartais atrodo, kad patys renginiai tarsi laikui bėgant prisitaikė prie besikeičiančių metų laikų. Šiuo metu J. Basanavičiaus gimtinėje vykdoma 14 nuolatinių edukacinių programų. Jos pritaikytos prie įvairaus amžiaus žmonių. Dauguma programų skirtos mokyklinio amžiaus vaikams, tačiau keletas yra vien suaugusiems, o kai kurios programos skirtos ir mažiesiems, ir suaugusiems.
Edukacinės programos „Pro vaikystės langą“ metu dalyviai susipažįsta su muziejuje esančiomis etnografinėmis ekspozicijomis, valstiečių namų apyvokos daiktais ir darbo įrankiais, išklauso pasakojimą apie Jono Basanavičiaus vaikystę, santykius su šeimos nariais, jam nutikusius nuotykius, linksmas ir įdomias istorijas, kurias jam pasakojo tėvas. Jauniausiems programos dalyviams pateikiama kūrybinė užduotis – nupiešti tai, ką Jonas Basanavičius galėjo matyti pro savo vaikystės namų langą, vyresniesiems – užduočių sąsiuviniai su klausimais, mįslėmis, kryžiažodžiais.
„Kai žemę puošia ąžuolai“ ekskursijoje po Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną lankytojai sužino jo sodinimo istoriją, susipažįsta su ąžuolyno giraitėmis, aplanko vardinius ąžuolus. Išgirsta pasakojimą apie ąžuolų rūšis, jų sodinimą, naudą, apie ąžuolą lietuvių liaudies mitologijoje, tautosakoje, etnografijoje.
„Vargo mokykla“. Pamokoje suvalkietiškoje stuboje inscenizuojama autentiška XIX a. slaptosios lietuviškos mokyklos aplinka, pasakojama apie spaudos draudimo laikus, daraktorių mokyklas. Supažindinama su draustąja literatūra, daraktorių mokyklų mokymo priemonėmis. Žvakių šviesoje mokomasi rašyti grifelinėje lentelėje, skaitoma maldaknygė, iš kurios rašto mokėsi Jonas Basanavičius.
„Keptuvėj čirška, burnoj tirpsta“ edukacinės programos dalyviai supažindinami su XIX–XX a. sandūros Sūduvos valstiečių maisto gaminimo ypatumais, prietarais, tradicijomis ir folkloru. Dalyviai gali parodyti savo sumanumą atpažindami įvairius grūdus ir buities rakandus. Sužinoma, iš ko maišomas blendinys ir ką simbolizuoja blynas. Didelėje keptuvėje kepami blynai ir ragaujami su įvairiais dažiniais.
„Gilių kava: jaunam – stiprybė, senam – sveikata“ pasakojama apie XIX–XX a. sandūroje Lietuvoje valstiečių gamintus ir mėgtus kavos pakaitalus. Dalyviai sužino, kokie augalai šiam gėrimui gaminti buvo naudojami dažniausiai, kaip jie virsdavo kavos gėrimu ir kokiomis maistinėmis savybėmis pasižymėdavo. Pristatomi prieskoniai ir priedai kavai gardinti bei užkandžiai, kuriuos šeimininkės tiekdavo kava vaišindamos svečius. Programos metu mokiniai išklauso išsamaus pasakojimo, kaip pagaminti gilių kavą, ir ją degustuoja.
„Kviečiu – iškepkime riestainį iš kviečių!“ Edukacinės programos metu dalyviai išsiaiškina, kas gi yra tie cukriniai riestainiai, kada jais vaišinasi, iš ko jie gaminti. Kiekvienas gali viską išbandyti praktiškai – savo rankomis suriesti cukrinį riestainį ir parvežti jį lauktuvių namo. Taip pat išgirsta įvairių mįslių, patarlių, priežodžių apie riestainius, bando atspėti, ką reiškia tarmiški žodžiai, lenktyniauja greitakalbių konkurse.
„Tas velykaičio gražumėlis“ edukacinė programa skirta gavėnios laikotarpio ir Velykų papročiams pristatyti. Jos dalyviai supažindinami su natūraliais kiaušinių dažymo būdais, dažniausiai dažymui naudotais augalais. Aptariama velykaičių spalvų ir raštų simbolika, papasakojama, kokią paskirtį šventės metu atliko Velykų eglutė, kuo svarbi Velykų bobutė. Su mažaisiais popietės dalyviais žaidžiami velykiniai žaidimai, einami rateliai, kiaušiniaujama.
„Kai eglutė namuos“ edukacinė programa yra skirta advento laikotarpiui. Dalyviai supažindinami su Kalėdų eglutės atkeliavimo į Lietuvą istorija ir jos puošimo tradicija. Kiekvienas programos dalyvis įgytas žinias išmėgina praktiškai – pasigamina savo eglutei seniausių kalėdinių žaisliukų iš tešlos, natūralių gamtinių medžiagų ir popieriaus.
Protų mūšis: „Ką žinau apie Suvalkijos etninę kultūrą?“ Edukacinės programos dalyviams siūlomas patrauklus būdas susipažinti su ta sritimi, kuri sulaukė išskirtinio Jono Basanavičiaus dėmesio nuo mažumės iki pat senatvės – etnine kultūra. Jonas Basanavičius gimė ir augo Suvalkijoje, todėl daugiausia dėmesio skiriama šio regiono etnokultūrai. Dalyvauti protų mūšyje kviečiami visi norintys pasitikrinti savo žinias apie Suvalkijos regiono papročius, folklorą, materialinę ir dvasinę kultūrą, architektūrą ir linksmai bei prasmingai praleisti laiką Jono Basanavičiaus gimtojoje sodyboje.
Protų mūšis: „Ką žinau apie Joną Basanavičių?“ Edukacinės programos dalyviams surengiama interaktyvi viktorina, kurioje užduodami klausimai, susiję su tautosakininku, publicistu, pirmojo lietuviško laikraščio Aušra leidėju, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru Jonu Basanavičiumi.
„Pažink Sūduvos krašto signatarus“ edukacinės programos dalyviams surengiama viktorina, skirta Vasario 16-ajai paminėti. Atliekant įvairias užduotis ir besivaržant tarpusavyje sužinoma naujų istorinių faktų, pasitikrinamos jau turimos žinios. Viktorina paruošta žaidimo pagrindu, todėl padeda lengviau įsiminti visus iš Sūduvos krašto kilusius Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus.
Taip pat rengiami jau anksčiau minėti mergvakariai, suvalkietiškos veseilios ir krikštynos.
Tradiciniai muziejaus renginiai
Greta edukacinių programų vyrauja iš metų į metus tradiciniai renginiai, kurie kiekvienais metais susilaukia vis daugiau lankytojų skaičiaus ir susidomėjimo.
Vasario mėnesį vyksta istoriniai-literatūriniai skaitymai „Čia stovėjo atgimimo vygė“, skirti paminėti Vasario 16-ąją. Tradicija susiklostė per tam tikrą laiką, šio renginiu metu pakviečiami Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatai, vyksta įvairūs pasikalbėjimai, liečiantys istoriją, žinoma, nepamirštama ir meninė programa.
Atšilus orams, balandžio mėnesį keliaujama į lauką, kur vyksta „Ąžuolyno diena“, anksčiau šis renginys buvo vadinamas „Signatarų sueiga“. Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas pradėtas sodinti 1989 m., šiandien jis tapęs unikaliu Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istorijos paminklu. Tradiciškai susiklostė, kad renginys vyksta paskutinį balandžio mėnesio šeštadienį. Renginio metu lankomi ąžuolai, sodinami nauji medeliai. Nuo 2014 m. balandžio 26 d. buvo pradėta sodinti Atkurtos Lietuvos 100-mečio giraitė. Jai kurti pasirinkta vieta šiaurinėje ąžuolyno dalyje, užimanti maždaug 1,5 ha plotą. Giraitėje kiekvienam Lietuvos regionui – Sūduvai, Aukštaitijai, Mažajai Lietuvai, Žemaitijai ir Dzūkijai – bus pasodinti penki ąžuolų guotai. 2018-uosius pasitiks šimto ąžuolų giraitė.
Nuo 2014 metų J. Basanavičiaus gimtinėje atsirado naujas renginys – „Keturiasdešimties paukščių diena“. Renginys vyksta kovo 10 d. Sukviesti mokiniai ir mokytojai iš įvairių apskrities mokyklų, nešini gausybe inkilų, juos sukabina ąžuolyne. Šis renginys kultūrinis, tačiau turi ir ekologinę prasmę. Kaip minėjo muziejaus direktorė, ąžuolynas turi gana rimtą problemą: kiekvienais metais medžius puola įvairūs kenkėjai, kurie stabdo ąžuolų augimą ir ši viena iš prevencinių priemonių skatina kuo mažiau naudoti cheminių medžiagų kenkėjams naikinti.
Jau keletą metų gegužės 18 d. vyksta „Muziejų naktis“, kada yra minima tarptautinė muziejų diena. Vakare susirenkama ir parengiama nemažai edukacinių užsiėmimų, žaidimų (tokių kaip „Lobių ieškojimas“). Kiekvienais metais sugalvojama kažkas naujo. Renginys skirtas visiems, tačiau dažniausiai suvažiuojama šeimomis.
Birželio mėnesį visus lankytojus suburia sūduvos folkloro festivalis „Žalias ąžuolėli“. Sukviečiami folkloro kolektyvai ne tik iš Sūduvos, bet ir iš visos Lietuvos.
Po birželio mėnesio muziejaus kolektyvas gali kiek atsikvėpti. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais vyksta ekskursijos, tad gyvenimas sodyboje tampa kiek ramesnis. Tačiau sulaukus rugsėjo mėnesio, vėl kimbama į nenutrūkstamą veiklą. Vyksta tradicinis Sūduvos regiono mėgėjų teatrų festivalis „Atžalynas“. Šis renginys išaugintas net iki dviejų dienų. Renginys vyksta rugsėjo pirmąjį šeštadienį, o penktadienis skirtas „Vaikų dienai“. Per teatrų festivalį suvažiuoja ne tik mėgėjai vaidintojai, tačiau ir profesionalai. Nepaisant ilgos programos, šis renginys sulaukia gausybės žmonių, todėl muziejaus kolektyvą tik dar labiau motyvuoja stengtis ir sugalvoti naujovių. Per „Vaikų dieną“, kuri 2015 m. daryta pirmą kartą, vaidino Klaipėdos lėlių teatro profesionalai. Vaikams buvo paruošti trys spektakliai. Viename iš jų vaikai patys galėjo vaidinti. Greta spektaklių patys mažiausieji galėjo pasigaminti lėles savo rankomis. Vaikučius mokė teatras, atvažiavęs iš Alytaus.
Kaip rudenį medžiai numeta savo lapus ir ruošiasi pavasariui, taip ir gyvenimas Basanavičiaus gimtinėje pamažu nurimsta. Rugsėjo antroji pusė–spalio mėnesiai skirti mokinių lankymui. Kai tikimasi daugiausiai lankytojų, tuo metu J. Basanavičiaus gimtinėje renginiai nevyksta.
2015 metais iki spalio 12 d. vyko fotografijos konkursas „Viešnagė Jono Basanavičiaus gimtinėje ir Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne“. Dalyviais galėjo tapti bet kas, tačiau svarbiausia užduotis – nuotraukose atspindėti J. Basanavičiaus gimtąją sodybą, Tautinio atgimimo ąžuolyną, sodyboje vykstančius renginius ir edukacinę veiklą. Nuotraukos kruopščiai atrenkamos ir jos dedamos į būsimą kalendorių. Šiais metais išleistas jau ketvirtas kalendorius.
Po fotografijų konkurso laukiama J. Basanavičiaus gimtadienio, kuris vyksta lapkričio 21 d. Jo metu apdovanojami fotografijos konkurso „Viešnagė Jono Basanavičiaus gimtinėje ir Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne“ dalyviai.
Galiausiai vyksta „Advento vakaras“. Jis nėra toks gausus kaip Basanavičiaus gimtadienis, tačiau ne vien žmonių skaičius lemia renginio kokybę.
Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas
Svarbią vertę turi Jono Basanavičiaus gimtinėje esantis Lietuvos tautinis ąžuolynas, kuris garsina muziejaus vardą.
1988 m. susibūrusi vilniečių iniciatyvinė grupė kartu su vietinių gyventojų parama (K. Labanauskas, R. Survila, V. Stepulis, V. Čaplikas, A. Kepežėnas, V. Markauskas , R. Krupickas) suprojektavo būsimą Tautos Atgimimo ąžuolyną ir organizavo pirmuosius ąžuolų sodinimus. 1992 m. iniciatyvinė grupė išaugo į Tautinio Atgimimo ąžuolyno bendriją, dar vėliau – į draugiją. Šiuo metu ąžuolynas užima 40 ha plotą ir apsodintas apytiksliai 9000 medžių, jame yra 13 giraičių: Sąjūdžio Seimo beržų žiedas, Tautos atminties, Tautos vienybės, Represijų aukų (Sausio 13-osios ir Medininkų aukų memorialas), Knygnešių, J. Basanavičiaus premijos laureatų, Vilkaviškiečių, Jaunimo, Baltų, Pasaulio lietuvių, Vasario 16-osiso akto signatarų, Kovo 11–osios, Kovo 11-osios nepriklausomybės atstatymo akto signatarų giraitės. Takas į Atgimimo Ąžuolyną prasideda nuo simbolinių vartų – 1995 m. pastatytos Daumanto Kučo sukurtos skulptūros.
* * *
Stebint muziejaus veiklą visus metus, galima įžvelgti daugybę naujovių. Ši vieta kiekvienais metais atsinaujina, stengiasi rengti kokybiškesnius renginius, kurie pritrauktų kuo įvairesnį klausytoją. Naujovės ir tobulėjimas skatina žengti į priekį ne vien kolektyvą, tačiau ir atvykstančius dalyvius. Stiprėjanti vaidintojų scenografija, geresnis dalyvių pasiruošimas, muziejaus kolektyvą skatina judėti į priekį nepamirštant tradicijų puoselėjimo. Taip judrus muziejaus gyvenimas iš metų į metus keičiasi kaip nenuspėjamas oras. Vieni mėnesiai labai judrūs ir gausūs lankytojų, kiti – ramūs, skirti naujoms idėjoms kurti.
Vaida ŽITKUTĖ
Jono Basanavičiaus gimtinės archyvo nuotraukos.
