Balandžio 12 dieną Tarptautinės aviacijos federacijos sprendimu švenčiama Tarptautinė aviacijos ir kosmonautikos diena. Šią dieną 1961 metais Jurijus Gagarinas kosminiu laivu „Vostok“ pirmą kartą apskrido Žemę aplink orbitą. Taigi šiandien – jų diena, žmonių, vienaip ar kitaip susijusių – ne ne, – ne su kosmoso užkariavimu, – su beribės oro stichijos, žmogaus galių pažinimu, nesibaigiančia romantika, koja kojon žengiančia gamtos dėsnių bei technikos derme, trumpai kalbant – su dangaus jausmu. …Sparnus (tiesa, nematomus) jie tikriausiai gavo jau gimdami, augdami juos stiprino, puoselėjo, kol galų gale ryžosi atsiduoti stichijai: nusilenkti jos didžiai jėgai ir būti jos laiminamiems. Žmonės-paukščiai, kuriems gyvybiškai svarbu atsiplėšti nuo žemės: tame jie mato kiekvieno savo kelio tikslą ir prasmę. Ar aukščiau – tik dangus? – jų nereikia klausti, mat visos svajonės yra surašytos ant jų nematomų sparnų, kurie juos neša, kur tik jie bebūtų. Būtent tie nematomi sparnai leidžia jiems ir lėktuvą valdyti, ir parašiutą didžiuliame aukštyje skleisti, ir oro balionu kilti nuo žemės.
Tarptautinės aviacijos ir kosmonautikos dienos proga „Mūsų savaitė“ šiandien pristato keletą dangaus paviliotų žmonių, prašydama jų su skaitytojais pasidalinti…dangaus jausmu.
Rimas KOSTIUŠKEVIČIUS, marijampolietis, laikomas vienu geriausių pasaulio karšto oro balionų pilotų, atlikęs daugiau kaip 5000 šuolių parašiutu, su oro balionu skraidęs daugiau kaip 1400 valandų, su dirižabliu – daugiau kaip 100 valandų. Pasaulio rekordininkas, pasaulio vicečempionas, Europos vicečempionas, Europos čempiono tėvas (žinia gi: piloto sūnus Rokas sėkmingai seka tėčio pėdomis), daugkartinis Lietuvos čempionas…
– Vaikystė praėjo pas senelius netoli aerodromo, Kyviškėse, šalia Vilniaus. Tad nuo mažens įpratau dairytis į dangų. Vėliau – jau ne tik dairytis…
Dangus man – Jo Didenybė. O kai jame būni daugiau kaip 30 metų, tai jau gyvenimo būdas. Kada teko palikti didįjį parašiutizmą, reikėjo alternatyvos, kuo skraidyti. Pasukau į oreivystę, nes tai ir saugiau, ir ramiau, ir mažiau perkrovimų organizmui.
Galbūt banaliai skambėtų: gimęs skraidyti, vaikščioti negali. Gyvename pagal likimo nubrėžtą liniją, taigi ir man – viskas, kas susiję su dangum, miela, gera, tai ir palaimos jausmas, kurį pavyko pasiekti dangaus jausmu užkrečiant ir visą šeimą (tai retai būna tarp pilotų).
Kuo dangus suviliojo – nežinau. Kaip duonos kasdieninės skrydžių trūksta žiemą, ne sezono metu, nors ir tuomet 6 valandą ryto jau dairausi (žinoma, virtualioje erdvėje), koks oras.
Dangus – tai ir gyvenimo prasmė, tad kiekvieną dieną stengiuosi kuo kruopščiau suplanuoti, kad nė viena minutė nenueitų veltui, kad vėl ir vėl galėčiau į dangų pakilti.
Sportiniai rezultatai be intensyvaus, nuolatinio protinio, fizinio, psichologinio darbo, žinoma, neįmanomi. Ta linkme ir judu, pirmiausiai iškeldamas tikslą. Štai, pavyzdžiui, prieš šiek tiek daugiau nei dvi savaites skraidėme visuose šešiuose pasaulio žemynuose, liko nepaliesta Antarktida. Taigi dabar tikslas – kaip ten suskristi. Nesigiriant – esame vadinamajame „elitiniame divizione“: jei anksčiau mes žiūrėdavome, kaip pasaulyje daro, tai dabar – į mus žiūri. Bet nors ir pats planuojuosi savo laiką, darbus, iškeliu tikslus, pats didžiausias viršininkas – Jo Didenybė Dangus.
Sau ir kitiems aero žmonėms Tarptautinės aviacijos bei kosmonautikos dienos proga palinkėti norėčiau tik vieno – saugių nusileidimų.
Genius Mykolas PAPEČKYS, Marijampolės aeroklubo pilotas, ore praleidęs daugiau kaip 1600 valandų ir lėktuvais skraidantis nuo 1983 m. Šiam žmogui pagarba dangui tiesiog į kraują įaugusi (meilė, matyt, nuo gimimo buvo įrašyta: atmena, kaip, vaikas būdamas, galvą užvertęs aukštyn, stebėdavo debesis, įžvelgdamas ten įvairiausias būtybes, o vaizduotė jau tada jam kabino sparnus). Ta pati pagarba dangui ir meilė skrydžiui, kurią buitiškai pilotas vadina tiesiog trauka, atvedė jį į pilotų mokyklą Kaune 1983 m. (tuomet vadinamąjį „Dosafą“), būtent ji ir lėmė, kad tais pačiais metais skrydžio katastrofos metu žuvus grandies vadui bei vienai sportininkei, iš 30 žmonių, išklausiusių teorinį pasirengimą, tikslo siekti liko tik 8, o šiuo metu jau tik du aktyviai skraido… Patyręs lakūnas neslepia, jog jam, kaip ir daugumai didelį skraidymo stažą turinčių lakūnų, būdingas savotiškas prietaringumas: prieš skydį niekada nesifotografuoja, neleidžia, kad kas nors blaškytų mintis, mat visas dėmesys yra koncentruojamas į būsimą skrydį:
– Tai kyla iš tos pačios pagarbos – dangui. Kad skrydis būtų sėkmingas, neužtenka puikios lėktuvo techninės būklės ir piloto meistriškumo. Jokiais būdais negalima ignoruoti gamtos stichijų – nesi gamtos šeimininkas, o tik nuolankus tarnas. Štai todėl būtinas su pagarba žvelgimas į vėją, debesis (nekaltas iš pažiūros debesėlis, jei į jį su lėktuvu patenki, gali būti visiškai nenuspėjamas: nori leistis iš jo, o jis tave į viršų kelia, dar baisiau, jei į audros debesį patektum: netgi lėktuvą lengvai gali sulaužyti), negali aklai pasitikėti ir meteorologinėmis prognozėmis: ypač vasarą – pakyli į orą esant vienokiai situacijai, o praskridęs keliasdešimt ar net mažiau kilometrų patenki į visiškai kitokią. Taigi tikras lakūnas niekada nesijaus visažiniu, kad ir kiek patirties turėtų. Sparnai ima dygti ką tik iškeptiems pilotams, kurie dar neturi patirties. O iš tikrųjų „erelio“ nepavaidinsi, jei nori skraidyti, turi derintis prie gamtos, laikytis taisyklių… Aviacijoje kiekviena taisyklė parašyta lakūnų krauju, o nepaklususiam dangus neduoda antro šanso. Ir vis dėlto, kur bebūčiau, mintimis esu pirmiausiai danguje: skrydžio trauka koreguoja ir šeimos laisvalaikio planus, o akys jau nevalingai krypsta į bekraštę dangaus mėlynę – vėlgi su ta pačia pagarba…
Vytautas GUSTAITIS, marijampolietis, inžinierius-hidrotechnikas, baigęs Marijampolės profesinę technikos mokyklą, po to Lietuvos žemės ūkio universitetą. Pirmoji jo darbovietė buvo tuometinis Kapsuko aviacijos techninis klubas, kur užėmė aviatechniko pareigas, po to darbas policijoje, šiuo metu – saugos paslaugomis užsiimančios bendrovės direktorius. Atlikęs per 1500 šuolių su parašiutu, „tandem“ instruktorius, su parasparniu priskraidęs apie 150 valandų. 1983-84 metais dalyvavo klasikinio parašiutų sporto varžybose, komandos sudėtyje tapo Pabaltijo čempionu, 1985 m. respublikinėse parašiutinės daugiakovės varžybose užėmė II vietą.
– Dangus mane paviliojo dar vaikystėje, kai su tėvu atvykome į Tarpučių aerodromą, kur „kukurūzninku“ (lėktuvu AN – 2) skraidino žmones. Tai buvo mano pirmas skrydis, kurį atsimenu ir dabar. Nuo to laiko nelikdavo nepastebėtas nė vienas lėktuvas, net ir dabar, kai junginėju televizijos kanalus ir pamatau lėktuvą ar ką nors iš aviacijos, tai visos kitos, nors ir įdomios, laidos nueina į antrą planą.
Dangus man, sakyčiau, yra jau gyvenimo būdas. Būti „dangaus žmogumi“ – tai daryti tai, kas tau yra labai malonu, nors ne visiems įmanoma ir nekasdieniška.
Rimtesnis mano kelias į aviaciją prasidėjo 1978 metais, kada ir atlikau pirmus šuolius su parašiutu, tuomet aerodromas man buvo kasdienybė, ir jau išeidamas į armiją 1980 metais turėjau 460 šuolių su parašiutu, po armijos vėl prasidėjo aerodromas, šuoliai. Apie 1995 metus šuolio su parašiutu metu patyriau traumą, tai kuriam laikui šiek tiek sustabdė mano šokinėjimą su parašiutu, bet įsigijau motorizuotą parasparnį, su kuriuo skraidau ir dabar. Vėliau grįžau ir prie šuolių su parašiutu. Kodėl trauma neatbaidė, galėčiau pasakyti taip: žmogų, kuris ilgai vartoja narkotikus, labai yra sunku pagydyti, o mano narkotikas yra labai stiprus ir vadinamas vienu žodžiu – „aviacija“.
Tarptautinės aviacijos ir kosmonautikos dienos proga žmonėms, mylintiems dangų, norėčiau palinkėti, kad švelnių pakilimų nuo žemės skaičius sutaptų su švelnių nusileidimų skaičiumi.
Edgaras DANILAITIS, marijampolietis, Marijampolės aeroklubo parašiutininkas-instruktorius, atlikęs per 2200 šuolių parašiutu, pelnęs ne vieną garbingą apdovanojimą parašiuto sporto varžybose (tarp jų – ir tarptautinio tikslaus nusileidimo čempionato nugalėtojas kamandinėje įskaitoje bei Lietuvos tikslaus nusileidimo čempionato čempionas asmeninėje įskaitoje), parodomaisiais šuoliais parašiutu džiuginęs daugelio masinių švenčių dalyvius.
– Dangus nuo mažens mane viliojo. Kitaip gal ir būti negalėjo: kadangi abu tėvai – parašiutininkai, aerodrome augau nuo gimimo, o pirmąjį šuolį parašiutu atlikau būdamas 12 metų. Nuo to laiko šokinėju be pertraukų, stengdamasis siekti kuo geresnių rezultatų. Parašiutų sportas – pirmiausiai kruopštus, sistemingas, atkaklumo reikalaujantis darbas. Varžybos nebūna lengvos: paprastai būna labai stiprūs varžovai, oro sąlygos verčia būti susikoncentravusiam ir tuo pat metu įveikusiam visas vidines įtampas iki pat paskutinės akimirkos. Bet rezultatai to verti! Labai smagu, kai pavyksta pranokti varžovus. Tokie laimėjimai verčia nesustoti, stiprina norą savo jėgas išbandyti dažniau, ir ne vien Lietuvoje.
Dangus man yra gyvenimo būdas. Tai aštresni pojūčiai, suteikiantys kasdienybei naujų spalvų ir džiaugsmo. Taigi visiems aviatoriams Tarptautinės aviacijos dienos proga linkiu to giedro dangaus ir… saugių skrydžių!
Mindaugas KARČIAUSKAS, marijampolietis, Lietuvos B. Oškinio vaikų aviacijos mokyklos skraidymo instruktorius, Marijampolės laisvalaikio ir užimtumo centro aviamodeliavimo būrelio vadovas, daugkartinis Lietuvos aviamodeliavimo varžybų čempionas, šešių pasaulio aviamodelių etapų varžybų prizininkas, Marijampolės aeroklubo narys, atlikęs 260 šuolių parašiutu, praleidęs 300 valandų ore pilotuodamas parasparnį, 10 val. skraidęs įvairiais lengvaisiais lėktuvais ir sklandytuvais, 1 val. praleidęs „Baltic Aviation Academy“ prie lainerių „Airbus“ ir „Boeing“ skrydžio imitatorių šturvalo.
– Aviacija susižavėjau jau tada, kai pradėjau suprasti, kas yra lėktuvas. Ir kaip nesižavėsi, kai virš mano kiemo praskrisdavo AN-2 lėktuvas, o priėjęs prie kiemo vartų matydavau į Tarpučių aerodromą Marijampolėje besileidžiančius parašiutininkus. Pro mano akis nebuvo praleistas nė vienas skrydis. Kartą manęs draugai paklausė: „Ko tu vis taip spoksai į tą lėktuvą, ar tu jo nesi matęs?“ O aš atsakiau, kad visąlaik žiūriu lyg pirmą kartą jį matyčiau. Būdamas 12 metų, pirmą kartą paskraidintas lėktuvu, supratau, kad mano vieta aerodrome. Deja, sovietinės ideologijos šablonas neleido man tapti lakūnu, gyvenimo vingiai mane bandė blokšti kuo toliau nuo aviacijos. Tačiau nepasidaviau likimui, nutariau patraukti vaikus ir jaunimą aviacijos link. Kadangi aviamodeliavimo sritis Marijampolėje buvo apleista, tai lėmė ir mano profesinę veiklą. Atsimenu pirmuosius savo darbo metus, kai Lietuvos respublikos čempionate su pavydu žvelgdavau į čempionus ir galvodavau, kaip būtų miela gauti medalį. Praėjo 7 darbo metai, kai pasipylė medalių lietus mano sportinėje karjeroje. Buvau daugkartinis Lietuvos respublikos čempionas ir šešių kosminių modelių Pasaulio taurės etapų laimėtojas, o 2004 metais Lietuvos rinktinės sudėtyje dalyvavau Kosminių modelių pasaulio čempionate. Jei kas būtų pasakęs mano darbo karjeros pradžioje, kad tiek pasieksiu, tai tikrai būčiau nepatikėjęs. Tačiau sportuodamas pastebėjau, kad yra radiju valdomų raketinių sklandytuvų klasė, o kadangi aš jau turėjau radijo aparatūrą ir mokėjau radiju valdomus modelius skraidinti, labai susidomėjau šia klase. Mano treneris tokiu mano požiūriu buvo nepatenkintas ir aš buvau pašalintas iš Lietuvos rinktinės. Vienu momentu dėl savo pažiūrų buvau netgi pašiepiamas, bet matydamas, kokios modelizmo tendencijos yra pasaulyje, dirbau toliau. Reikėjo 10 metų darbo triūso, kad sėkmingai pakiltų mano sukonstruotas pirmasis radiju valdomas raketinis sklandytuvas. Tai įvyko 2014 metų birželį. Per šį 10 metų laikotarpį ši klasė atsirado ir Lietuvoje, ir su savo pirmuoju raketoplanu dalyvavau pirmame man čempionate, kur tapau 2014 metų radiju valdomų raketinių sklandytuvų čempionu. Taip po 10 metų pertraukos vėl prasidėjo sportiniai laimėjimai. Ta linkme judėsiu toliau ne tik aš, bet ir mano mokiniai, nes jau turiu pakankamai sportinės patirties.
Be aviamodelių sporto, dirbu skraidymo instruktoriumi Lietuvos Broniaus Oškinio vaikų aviacijos mokykloje. Jos padalinį 1994 metais savo iniciatyva ir miesto valdžios palaikymo dėka įkūriau Marijampolėje. Joje sklandyti pradinio mokymo sklandytuvu bei aviacijos pagrindų mokomi vaikai nuo 9 iki 15 metų amžiaus. Lietuva – vienintelė pasaulyje šalis, turinti vaikų aviaciją, o tokį darbą dirbančių žmonių visame Žemės rutulyje yra tik 12. Užsieniečiai stebisi šiuo unikaliu reiškiniu, sutinkamu tik mūsų šalyje. Išmokę šioje mokyklos eskadrilėje sklandyti, vaikai geba savarankiškai valdyti ir didesnį orlaivį. Tuo norėjo įsitikinti ir nuosavą orlaivį turintis UAB „Stevila” direktorius Vilius Senkus. Jis, pasisodinęs į savo lėktuvą jaunąjį pilotą, pakilęs ore, perduodavo jam lėktuvo valdymą ir buvo nustebęs, kad dvylikametis puikiai moka pilotuoti jo orlaivį be jokių didelių pamokymų. Ir tokius įgūdžius parodė visi skridę vaikai. O kaip jie neparodys gerų skraidymų įgūdžių: juk dvejus metus iš eilės jie lipo ant nugalėtojų pakylos pasipuošti aukso medaliais Lietuvos respublikos čempionatuose! Tai lėmė jų atsidavimas skraidymo treniruotėms. Visą vasarą jie praleido aerodrome. Tėvams irgi buvo ramu, kad jų atžalos visą dieną praleidžia ne gatvėje su jos malonumais, o užsiima naudinga veikla.
Viską būtų sunku papasakoti, bet džiaugiuosi, jog trys mano ugdyti moksleiviai yra karo aviacijos pilotai, dar vienas – civilinės aviacijos lakūnas, likusieji pasuko inžinieriaus profesiniu keliu. Tačiau visi pasiilgstame dangaus, nes tai, ką patiriame ten, aukštai, niekas neatstos to, ką patiriam žemėje. Grįžę iš dangaus, mes jaučiamės stipresni pilkoje kasdienybėje, o jos melancholiška kasdieninė gaida mūsų nesugeba užliūliuoti, nes tvirtai žinome, jog vėl grįšime į dangų, vėl matysime žemę Dievo akimis. Tvirtai žinome, ko iš gyvenimo norime ir ko jame siekiame, kur mūsų vieta jame.
Taigi dangus man – atgaiva, romantika, malonumas. Kasdienio darbo nuovargis kartais verčia pabėgti nuo dangaus kad ir su meškere į paupį, tačiau tik tam, kad grįžčiau su dar didesne energija. Tai gyvenimo būdas, kurį apibūdinčiau taip: tik neatimkit iš manęs dangaus, be jo – aš niekas.
Tarptautinės aviacijos bei kosmonautikos dienos proga visiems žmonėms linkiu nebijoti dangaus, o aviatoriams – gražių skrydžių, žydrų padangių.
Laima GRIGAITYTĖ
Nuotraukos iš asmeninių albumų ir Marijampolės aeroklubo archyvo.
