Nuostabus tas Vilkaviškio kraštas! Sakoma, kad Lietuva turi dvi lakštingalas – menininkes: tai poetė Salomėja Nėris ir dainininkė Beatričė Grincevičiūtė. Klasikines ir lietuvių liaudies dainas išpopuliarino Kipras Petrauskas ir Virgilijus Noreika. Šiuos dainininkus žinome, jų balsais žavimės. Tačiau iš laiko užmaršties išplaukia ir kiti vardai. Galime didžiuotis sakydami, kad antrasis Kipras Petrauskas yra kilęs iš Vilkaviškio apylinkių. Tai dainininkas Juozas Babravičius. Prieškario spaudoje apie jį buvo rašoma: „Artistas, kuris žinomas ne tik Amerikoje ir Lietuvoje, bet dainavęs Rusijoje, Graikijoje, Anglijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse. Jis dainavo Rusijos carui, dainavo bolševikams, karaliai džiaugėsi ir gėrėjosi jo balsu: Anglijos lordai jį vaišino ir žavėjosi jo tobulu ir nepaprastai simpatingu balsu. Jis Lietuvos dainą skelbė visam pasauliui.“ Pakeliaukime jo gyvenimo ir kūrybos keliais.
Namelis Panemunėje
Su J. Babravičiaus vardu susijusį namelį dar 2012 metais suradau Kaune, Panemunėje. Aukštų eglių ir obelų apsuptame name, statytame paties dainininko prieš Antrąjį pasaulinį karą, gyveno jo sūnus, mokslininkas ir gydytojas Juozas Babravičius.
Šeimininkas, pasitikęs prie namo durų, vedė į kambarį. Čia stovi iš R. Šliūpo pirktas fortepijonas „Diederichs Freres“, kurio klavišus lietė dainininkas. Šis kambarėlis matė daugelį prieškario laikų menininkų. Mano pašnekovas, tipiškas Kauno inteligentas, dėjo ant stalo senovinį patefoną, pasuko rankenėlę, ir pasklido po kambarį tyras, aukštas tenoro balsas.
Atsargiai liečiu šventas relikvijas, senovines plokšteles, leidinius, Bostono miesto Garbės piliečio raktą.
Juozo Babravičiaus gimimo metrikų įraše skaitau: „Sudarytas Vilkaviškyje. 1882 metų kovo 14 dieną 5 val. vakare atvyko: Andrius Babravičius, stalius, gyvenantis Šelvių kaime, 36 metų amžiaus, dalyvaujant to paties kaimo gyventojams Petrui Okuniui, 50 metų amžiaus, ir Baltramiejui Vaičiulaičiui, 60 metų amžiaus, ir parodė mums vyriškos lyties kūdikį, pareikšdamas, kad jis gimė Šelvių kaime kovo 9 dieną iš teisėtos jo žmonos Brigitos, kilusios iš Petrauskų, 25 metų amžiaus.“ Babravičių šeimoje augo penki vaikai.
Vietinėje pradžios mokykloje būsimasis dainininkas buvo priimtas į chorą ir pas vargonininką Kamarauską mokėsi dainuoti. Apie 1897–1898 m. tėvas iš darbo Vilkaviškio metalo fabrike buvo atleistas ir šeima persikėlė į Kauną. Juozukas mokėsi amatų mokykloje, dirbo tekintoju.
Šelviai, Peterburgas, Maskva
Mėgstąs dainą jaunuolis Kaune įstojo į J. Naujalio įkurtą „Dainos“ draugiją. 1907 m. „Dainos“ draugijos koncerte J. Babravičius pirmą kartą dainavo solo partiją. Taip prasidėjo jo 50 metų kūrybinis kelias.
Kai jo dainavimą išgirdo muzikas Jonas Brunza su žmona, pastaroji pasiūlė Juozą Babravičių pasiųsti mokytis į Petrapilį, kur tuomet mokėsi K. Petrauskas. Mokslus finansavo R. Šliūpas. Čia studijuodamas ypač susidraugavo su Č. Sasnausku, atliko jo kūrinius „Kur bėga Šešupė“, „Karvelėli mėlynasis“.
Verčiame Juozo Babravičiaus gyvenimo puslapius. Mano pašnekovas rodo Maskvos Didžiojo teatro 1914–1918 m. nuotrauką. Čia 1914 m. rudenį J. Babravičius debiutavo atlikdamas Bajano vaidmenį M. Glinkos operoje „Ruslanas ir Liudmila“. Pavyko debiutas ir „Traviatoje“, kur dainavo su to meto operos žvaigžde A. Neždanova. Publika žavėjosi jo sukurtais vaidmenimis: Lenskiu (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Šuiskiu (M. Musorgskio „Borisas Godunovas“), Hercogu ir Alfredu (Dž. Verdi „Rigoletto“ ir „La Traviata“), Almaviva ( Dž. Rossini „Sevilijos kirpėjas“).
Kelionės po Europą
1919 m., palikęs Rusiją, J. Babravičius atvyko į Graikiją. Pasiūlymai dainuoti Atėnuose, Salonikuose, Pirėjuje ir kituose miestuose sekė vienas po kito. Netrukus pakviestas dainavo karaliaus Aleksandro rūmuose Atėnuose. Jam buvo atvertas kelias ir į Atėnų operos teatro sceną.
Po triumfo Graikijoje J. Babravičius išvyko į Paryžių, 1922 m. jau šiltai priimtas Anglijos lietuvių kolonijose. Ne vienas išeivis iš Lietuvos, išgirdęs jo atliekamas dainas „Visur tyla“, „Tyliai tyliai Nemunėlis teka“, nubraukdavo gailią ašarą.
Sužavėję Anglijos lordus, pelnęs palankų įvertinimą spaudoje, 1922 m. J. Babravičius grįžo į Lietuvą. Pirmasis jo dainų vakaras įvyko Kauno Rotušėje, „Baltosios gulbės“ salėje. Po koncerto Vaižgantas rašė, kad J. Babravičių scena įrašė į geriausių pasaulio tenorų eilę, kad jis menininkas su Dievo malone. Klausytojus stebino jo repertuaras, be to, jis laisvai dainavo lietuvių, italų, prancūzų, rusų, anglų ir graikų kalbomis.
Teatrologo J. Bruverio nuomone, dainininkas K. Petrauskas, pajutęs konkurentą, pasipriešino J. Babravičiaus priėmimui į Valstybinį operos teatrą.
Nesulaukęs kvietimo dirbti operoje, J. Babravičius išvyko koncertuoti į Jungtines Amerikos Valstijas ir pelnė ten gyvenusių lietuvių emigrantų ir amerikiečių pripažinimą.
Su daina – po Ameriką
Pirmasis jo dainų vakaras įvyko Čikagos Orchestra Hall salėje. Labai šiltai dainininką sutiko Bruklino lietuvių bendruomenė, nes jis atliko lietuvių kompozitorių parašytus kūrinius.
Entuziastingai J. Babravičių pasitiko Bostonas, kur jis už Amerikos lietuvių bendruomenėse atliktą vokalinę ir tautinę veiklą buvo apdovanotas Bostono miesto auksiniu raktu.
1925 m. rudenį J. Babravičius išvyko pasitobulinti į Milano „La Scala“ teatrą. Grįžus į Ameriką, prasideda jo koncertinės kelionės kartu su rusų operos žvaigžde F. Šaliapinu. Spektakliai vyko 34-iuose miestuose JAV, Kanadoje ir Kuboje. Juozas Babravičius 56 kartus dainavo Almavivą Dž. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Tai buvo dainininko operinės veiklos Amerikoje olimpas. Laikraščiai nestokojo pagyrimų nuostabaus tenoro savininkui, jį įvardindami trupės žvaigžde.
„Žydelis iš Vilkaviškio miestelio“
Kartais netikėtu būdu į muziejų atkeliauja eksponatai. Senas krašto muziejaus bičiulis, kolekcionierius ir antikvaras V. Staniulis pasiūlė įsigyti plokštelę su keistu dainos pavadinimu „Žydelis iš Vilkaviškio miestelio“. Taip aš atradau dainininką Juozą Babravičių.
Viešėdamas Amerikoje ir su operos solistų trupe keliaudamas po šalį, dainininkas turtų nesusikrovė. Teko dainuoti ir populiarią lietuviams išeiviams patinkančią kūrybą. J. Babravičius su dar dviem lietuviais įkūrė juokų trupę „Dzimdzi – drimdzi“. Lietuvaičiai, išgirdę ilgesingas liaudies dainas ir satyriškas dainuškas, kvatodavo ir verkdavo. Populiariausios melodijos buvo įrašytos ir į gramofono plokšteles. Viena iš jų pateko ir į mūsų muziejaus fondus.
Vėl Lietuvoje
Nuo 1930 m. iki 1934 m. J. Babravičius dainavo Valstybinėje operoje, su daina apkeliavo visą Lietuvą, Latviją, Estiją. 1934 m. dainavo Kudirkos Naumiestyje, atidengiant paminklą dr. V. Kudirkai. Apie muzikines iškilmes Marijampolės bažnyčioje ir solo partiją atlikusį J. Babravičių 1937 m. rašė „Lietuvos Aidas“. Kartu su kompozitoriumi V. Kuprevičiumi koncertavo daugelyje Lietuvos miestų.
Paskutinius gyvenimo metus J. Babravičius paskyrė pedagoginiam darbui: dėstė Valstybinėje konservatorijoje Vilniuje ir Kauno aukštesniojoje J. Gruodžio mokykloje.
Laisvalaikiu mėgo domėtis paukšteliais-giesmininkais. Iš Opšrūtų kilęs lakūnas J. Dženkaitis padovanojo Š. Amerikos kardinolų porelę. Kitas mūsų kraštietis, Lauckaimyje užaugęs dailininkas V. Jonynas, iš Paryžiaus norėjo atvežti Japonijos lakštingalą.
Dalį laisvalaikio skirdavo žvejybai. Garsiojoje Kauno „Konrado“ kavinėje prie kavos puodelio yra bendravęs su garsiausiais to meto rašytojais ir menininkais.
Dainininkas mirė 1957 metais, palaidotas Kaune, Panemunės kapinėse. Antkapį puošia skulptoriaus B. Pundziaus bareljefas.
…Išlydėdamas iš dainininko namelio svetingasis jo šeimininkas sūnus Juozas muziejui padovanojo paties parengtą knygą „Dainininko Juozo Babravičiaus odisėja“, iš kurios sėmiausi žinių šiam pasakojimui, ir kompaktinių plokštelių su populiariausiomis J. Babravičiaus dainomis.
Nuotraukoje – dainininkas J. Babravičius.