Vilkaviškyje gyvenančio tautodailininko Zenono SKINKIO (g. 1959 m.) daug pristatinėti nereikia. Žinomas menininkas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys pelnęs nemaža garbingų apdovanojimų: 1999 m. tapo Šepkos premijos laureatu, 2000-aisiais – respublikinės prakartėlių parodos laureatu, 2014-aisiais – tautodailės „Aukso vainiko“ laimėtoju. Štai nuo „Aukso vainiko“ laureato titulo praėję vos vieni metai, o jis vėl džiugina savo naujais darbais bei nesibaigiančiomis parodomis.
Nuo tapybos iki drožybos
Menininkas kilęs iš Vilkaviškio rajone esančio Starkų kaimo, šiuo metu gyvena Vilkaviškio mieste. Polinkis menui buvo nuo pat vaikystės, jis neišnyko nei mokantis Vilkaviškio S. Nėries vidurinėje mokykloje, nei vėliau, išėjus į savarankišką gyvenimo kelią. Z. Skinkys, vedinas savo pašaukimo, baigęs mokyklą ir atitarnavęs sovietinėje kariuomenėje, įsidarbino Vilkaviškio kultūros namuose dailininku: ruošė scenas įvairiems renginiams, agitacijas, stendus, o laisvu nuo darbo laiku kūrė. Noras tobulėti paskatino stoti į Maskvoje esančio Liaudies meno universiteto neakivaizdinį skyrių. Mokslas kūrybai iš pradžių netrukdė, tačiau po keleto metų, prasidėjus Z. Skinkio parodų vajui, studijos nutrūko – jau nesuspėjo visur…
Menininkas, iš pradžių kūręs grafikos, tapybos darbus, vėliau apsistojo prie medžio drožybos. Visko išbandęs tautodailininkas nusprendė sukurti kažką unikalaus, kas vaizduotų savitą meno rūšį. Taip atsirado drožiniai, kuriuose galima rasti įvairių meno rūšių elementų. Drožiniams jis ėmė suteikti natūralias (gamtines) spalvas, taigi baigtas darbas atrodo lyg reljefiškas paveikslas, kurį autorius komponuoja iš kelių dalių be išankstinių eskizų ar planų. Savo drožiniams tautodailininkas paprastai naudoja liepą: tai minkštas, gerai sugeriantis dažus medis.
Z. Skinkio darbai išties unikalūs. Juose galima įžvelgti įvairiausių motyvų nuo jaunystės pasaulio prisiminimų iki tautos paveldo, krikščionybės simbolikos, Biblijos legendų, mitologijos – senojo lietuvių pasaulio dievybių (pavyzdžiui, darbai „Juodas kudlotas“, drožinys, kuris mitologine prasme vaizduoja miškų dvasią, „Bangpūtys“).
Kaip minėta, pirmuosius žingsnius pradėjęs nuo tapybos, Z. Skinkys šiuo metu užsiima daugiausiai drožyba. Apskritai visos meno sritys taip persipynę jo gyvenime, kad negali žinoti, kokiu keliu menininkas gali pasukti ateityje.
Nuo pirmųjų menininko potėpių drobėje iki medžio skaptavimo pradžios praėję nemažai laiko, tad nenuostabu, kad bėgant metams pirmieji darbai nuo naujausių skiriasi. Norint įžvelgti skirtumus, galima palyginti net tapybos darbus „Šeimyna“ ir „Mistika“. Kiekvienas pastebėtų, kad spalvotus taškelius pakeitė lygūs potėpiai, tarsi vėjavaikišką jaunystę, judrumą sutramdė metų rimtis. Pirmame darbe vaizduojama šiluma, šeimynos gyvenimas, o jau kitame lyg prie to paties namo telikęs mistinis šešėlis…
Įdomu pastebėti, kad pats tautodailininkas neskaičiuoja nei savo parodų, nei darbų skaičiaus, o kuria apie 25 metus. Darbų parodos pabuvojo ne viename mieste, unikalaus tautodailininko darbus gyventojai galėjo grožėtis Šakiuose, Birštone, Kaune, Vilniuje ir, žinoma, gimtajame Vilkaviškyje.
Žvelgiant į menininko darbus
Kiekvienas darbas turi savitą istoriją. Menininkas minėjo, kad norint sukurti unikalų drožinį, reikia tam skirti nemažai laiko, kartais užtenka ir keleto dienų, kartais – keleto savaičių. Kalbant apie savaites, Z. Skinkio darbų gausoje galima pamatyti ir darbą, susijusį su savaitės dienomis („Savaitės dienos“). Šiame darbe kūrybiškai atvaizduoti septyni angelai, kurie perteikia kiekvienos dienos emocijas: pirmadienis vaizduojamas liūdnas, šeštadienis linksmas, o sekmadienis – besiilsintis. Visa savaitė atspindėjo vienu metu emociją ir sykiu vieną iš menininko kūrybos motyvų – religiją.
Vienas iš darbų, alsuojantis jaunystės prisiminimais, – „Tvora“. Tai gimtosios vietos ir ten stovėjusios tvoros atsiminimas… Kitas darbas siejamas su kieme augusia slyva, kuri nevedė vaisių, tad buvo nuspręstą ją panaikinti. Menininkui kilo puiki idėja iš jos padaryti darbą Adomo ir Ievos tema. Tame drožinyje atsispindi gyvenimo pradžia ir pabaiga, o pačiame viduryje yra koplytėlė, nes, kaip pats tautodailininkas pasakojo, lietuviams būdavo įprasta į medžius kabinti koplytėles, tad šiame darbe ji ir vaizduojama viduryje medžio. Koplytėlės viduryje vaizduojama Ieva ir Adomas ir, kaip įprasta, jie atvaizduojami nuogi, kaip Dievas pradžioje sukūrė, kartu su jais žaltys, o jau kitas epizodas vaizduoja gyvenimo pabaigą, kai Ieva ir Adomas vienas į kitą negali žiūrėti ir nusisukę į skirtingas puses.
Šiuo metu tautodailininkas bando atkurti darbą, kurį pristatė respublikinėje liaudies meno parodoje, jame vaizduojamas Dievas, kuris Adomui ir Ievai dovanoją rojų.
Menininkas, paklaustas, ar ir toliau užsiims tik drožyba, patvirtino, kad nežino, ko galima tikėtis kitą dieną. Minėjo, kad atsiranda noras grįžti vėl prie tapybos. Užsiminė, kad jau turi reikiamos drobės, ir tik klausimas, kada išvysime kitą unikalaus menininko, nuo vaikystės tebeeinančio tuo pačiu keliu, darbą.
Z. Skinkys – kuklus menininkas, daugiau kalbantis kūryba nei žodžiai, netgi savo, kaip kūrėjo, vaidmens nesureikšminantis, menininko kelio ir misija nevadinantis, tik pastebintis, jog vienas, išgirdęs šauksmą, eina tuo keliu, o kitas – ne. Z. Skinkys eina…
Vaida ŽITKUTĖ
Nuotraukos autorės ir iš asmeninio Zenono Skinkio albumo.
Turiu 3 menininko drožtus paveikslus. Labai džiaugiuosi,kad juos įsigijau. Tai šilti ir mieli darbai. Nežinau kur dabar galima įsigyti autoriaus darbų.